Saulė myli dangų, o aš angelėlį brangų, angelėli tu brangus, tik nebūki užmarsus, gal mane jau pamiršai, kad žinučių nerašai?
Kiekvieną dieną aš galvoju apie tave.
Kiekvieną naktį sapnuoju tave.
Kiekvienam žingsny jaučiu tave.
Kiekvieną minutę myliu tave.
Kai baltas angelas Tau ranką tiesia, Imi tikėt, kad greit aušra nušvis… Ir gruodžio ilgesys ne amžinas - atėjo Kalėdų džiaugsmas ir nauja viltis. Su šventom Kalėdom!
Tavo metai-kaip puokštė lelijų, Tavo dienos-kaip laukas žiedų Tavo siela lai šalčio nebijo, o širdis te nebijo audrų. Tegul naktys nebūna bemiegės, dienos būna prasmingos darbais. Tegul šypsena lūpose žaidžia, Tegul laimė dabinas žiedais!!
Kur auksas prabyla, ten žmogus bejėgis. — [Publilijus Siras]
Ateik siandien i mano sapna ir as tau parodysiu tiesiausia kelia i zvaigzdes. Leisk tave pajausti ir as visa amzinybe busiu tavo…
Kada mūs klasėj paskutinį kartą Iš jaunų krūtinių išsiverš daina, Atsivers mokyklos platūs vartai, Ir išgirsim balsą: „Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite! Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“ Kaip baisu…O vis tik apsiprasti tenka, Nes jau ta minutė taip nebetoli…
Aš nežinau, ko liūdi mano siela, aš nežinau kas pavergė mane, man be tavęs gyventi nebemiela, man be tavęs pasaulio nebėra…
Kai paukščiai gers dangaus žydrynės gaivą,-
Mylėkit vienas kitą.
Kai viesulai ims siausti
Ir negandom dangus pajuos,-
Laikykit vienas kitą.
Kai laiko rūdys bandys pagraužti Jūsų meilę,-
Matykit vienas kitą.
Kai džiaugsmas degs,
Ar skausmas maus Jums širdį,-
Girdėkit veinas kitą.
Lekia dienos, lyg paukšciai sparnuoti,
Lyg vanduo mėlynam ežere.
Štai jau baigėsi metai senieji,
Su Naujais leisk pasveikint Tave.
Jei kartais tau ašaros riedėtų - Pagalvok, kad tai lietus, Jis palis ir pasibaigs. Jei kartais tau širdį skaudėtų – Pagalvok, kad tai žaibas, Sušvytės ir greit užges. Jei kartais tave kas įžeistų – Pagalvok, kad tai griaustinis, Jis sudundės ir greit nutils. Bet jei meilė tave užkluptų – Tu žinok, kad tai saulė ir mėnulis, Pakaitomis jie švies tau amžina
Kaip lengva isimileti ir kaip sunku ir gražu iš tikro MYLĖTI.
Meilė kaip ir visos tikros vertybės - nenuperkamos..
Yra nuperkami malonumai, bet nėra nuperkamos meilės..
Nėra ribų fantazijai, nėra sienų proto skvarbumui, nėra ribų technikos jėgai, įveikiančiai gamtą. — [A.Fersmanas]
Prisimink vaikystę, Skambančius šilus, Prisimink kas rašė Šiuos kelis žodžius.
Pagyrūnų, kaip ir paauksuotų ginklų, vidus neatitinka išorės. — [Pitagoras]